Jei reiktų vaizdinės medžiagos didžiausiam genocidui maisto pramonėje iliustruoti, pakaktų parodyti šį čebureką. 2 eurai – tiek kainuoja pats baisiausias ginklas žmonijos istorijoje, kurį man iškepė ši čeburekinė.
Apie jo išvaizdą net nekalbėsiu, pakalbėsiu apie skonį.
Kraštai taip sukepę, kad yra ne tik nevalgomi – palietus subyra kaip kokia tūkstantmečius išgulėjusi mumija.
Vidurinis tešlos sluoksnis šlapiuoja nuo taukų ir sulčių, kurias išskyrė tai, ką jie vadina mėsos įdaru. „Čeburekas su kiauliena ir jautiena“ – užrašyta ant lentos, norint sukelti didesnį lankytojų susidomėjimą. Bijau net pagalvoti, kokios tų gyvulių dalys ten sumaltos, tik dėkoju Dievui, kad praskrodus čebureką šakute į mane nepažvelgė kokia akis ir – to betrūktų – dar būtų mirkčiojusi.
Tos pilkos masės skanavau tik kartą, bet žudantį jos skonį atsiminsiu visą likusį gyvenimą.
Žvelgdamas į išniekintą čebureką lėkštėje svarsčiau: jei automobilio tepalus keičiame nuvažiavę 10 000 km., smalsu, ar tik čeburekinėje nesivadovaujama panašia logika, ir aliejus keičiamas tik iškepus 10 000 čeburekų.
Maža žmonijos „žudymo“ mašina įsitaisiusi Gariūnų turgavietės antrajame aukšte. Ji atrodo tokia mažytė, o gamina tokį baisų ginklą: ta riebalais permirkusi masė gali „išjungti“ skrandį kelioms dienoms, o silpnesnius paguldyti net kelioms savaitėms.
P.S. Visa tai, ką čia parašiau, išsakiau čeburekui, už kurį iš manęs paėmė pinigus dar jį neiškepę, ir čeburekinei, kuri turėjo sąžinės patiekti tokį kepinį. Jei sąskaitą man būtų pateikę tik po to, kai paragavau čebureko, aš būčiau atsisakęs mokėti.
Jei būčiau Adolfas Hitleris, šią vietą vertinčiau 5/5, ir ne tik palikčiau tai liudijantį lipduką, bet ir lipdukais išklijuočiau kelią iki tos vietos. O vėliau susiraitęs kamputyje su malonumu stebėčiau aliejaus agonijose besikankinančius savo sekėjus.
Bet kadangi gerbiu savo sekėjus ir man svarbi jų sveikata, šiai čeburekinei skiriu tik nusususį ir susitraukusį 1/5.
